Riebalų rūgščių nauda žmogaus organizmui

Omega-3 ir omega-6 riebalų rūgštys svarbios smegenų membranų funkcijoms ir smegenų aktyvumui, normaliam odos funkcionavimui, organizmo atsparumui, kraujo klampumui ir krešumui (mažina trombocitų agregaciją), kraujospūdžiui. Nuo su maistu gaunamo omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių kiekio ir jų santykio bei organizme susidariusių jų apykaitos produktų santykio priklauso ląstelėse vykstančių procesų reguliacija.
Nenormalus omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių santykis yra susijęs su kraujagyslių membranų lipidų sudėties pokyčiais ir padidėjusia tikimybe susirgti ateroskleroze ir uždegiminėmis ligomis. Nepakeičiamųjų omega-6 riebalų rūgščių stoka turi įtakos augimo atsilikimui, odos pažeidimams, reprodukcinės sistemos pažeidimams, kepenų suriebėjimui.Riebalų poreikis priklauso nuo amžiaus, lyties, fizinio aktyvumo. Augančiam organizmui linolo rūgšties reikia santykinai daugiau negu suaugusiam žmogui. Geriausias omega-6 ir omega-3 riebalų rūgščių santykis yra 5:1. Juo šis santykis mažesnis, tuo produktas palankesnis sveikatai. Žmogaus organizme alfa-linoleno rūgštis gali būti „išsotinama“ ir prailginama iki eikozapentaeno ir dokozaheksaeno rūgšties, bet tik tada, kai omega-6 ir omega-3 santykis yra mažas. Eikozapentaeno ir dokozaheksaeno rūgšties daugiausiai yra jūros gėrybėse: menkių kepenų aliejuje, skumbrėse, lašišose, sardinėse, krabuose, krevetėse ir austrėse.
Įvairiose šalyse rekomenduojamas suvartoti omega-3 riebalų rūgščių kiekis skirtingas – nuo 0,5 iki 2 % bendro paros energijos poreikio.
Manoma, kad daugelyje šalių omega-3 riebalų rūgščių suvartojama per mažai, todėl didesnis produktų, turinčių daug omega-3 riebalų rūgščių, vartojimas būtų labai naudingas. Tam tereikia per savaitę vieną ar du kartus valgyti riebią žuvį. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto 2013 m. atlikto Lietuvos gyventojų mitybos įpročių tyrimo metu įvertinus riebios jūros žuvies vartojimą tarp Lietuvos gyventojų nustatyta, kad didžioji dalis suaugusiųjų gyventojų, t. y. 64 % ją vartoja rečiau nei kartą per savaitę arba visai nevartoja. 1-2 kartus per savaitę riebią jūros žuvį vartoja mažiau nei ketvirtadalis (23 %) suaugusiųjų gyventojų, o 3-5 kartus per savaitę – tik 7,4 %.

Pastaraisiais dešimtmečiais mitybos specialistai susirūpinę, kad vis daugiau suvartojama maisto, kuriame gausu omega-6 riebalų rūgščių ir per mažai omega-3 riebalų rūgščių. Santykis tarp šių riebalų rūgščių atskiruose maisto produktuose neretai siekia 10:1–20:1. Kadangi abiejų grupių riebalų rūgščių apykaitai reikia tų pačių fermentų, tarp jų atsiranda konkurencija. Omega-6 riebalų rūgščių perteklius trukdo omega-3 riebalų rūgščių apykaitai ir neleidžia jų įsisavinti. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomenduojamas omega-6 ir omega-3 riebalų rūgščių santykis yra 2:1–5:1.