20 Spa Riebalų rūgščių nauda žmogaus organizmui
Polinesočiosios riebalų rūgštys yra būtinos gyvybinei organizmo veiklai. Jos yra tiek augalinės, tiek gyvūninės kilmės. Polinesočiosios riebalų rūgštys pagal pirmos dvigubos jungties padėtį, skirstomos į:
• Omega-3 (linoleno, eikozapentaeno (EPR), dokozaheksaeno (DHR) ir kt.)
• Omega-6 (linolo, arachido ir kt.)
• Omega-9 (eruko ir kt.)
Omega-3 ir omega-6 riebalų rūgštys svarbios smegenų membranų funkcijoms ir smegenų aktyvumui, normaliam odos funkcionavimui, organizmo atsparumui, kraujo klampumui ir krešumui (mažina trombocitų agregaciją), kraujospūdžiui. Nuo su maistu gaunamo omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių kiekio ir jų santykio bei organizme susidariusių jų apykaitos produktų santykio priklauso ląstelėse vykstančių procesų reguliacija.
Nenormalus omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių santykis yra susijęs su kraujagyslių membranų lipidų sudėties pokyčiais ir padidėjusia tikimybe susirgti ateroskleroze ir uždegiminėmis ligomis. Nepakeičiamųjų omega-6 riebalų rūgščių stoka turi įtakos augimo atsilikimui, odos pažeidimams, reprodukcinės sistemos pažeidimams, kepenų suriebėjimui.
Įvairiose šalyse rekomenduojamas suvartoti omega-3 riebalų rūgščių kiekis skirtingas – nuo 0,5 iki 2 % bendro paros energijos poreikio.
Manoma, kad daugelyje šalių omega-3 riebalų rūgščių suvartojama per mažai, todėl didesnis produktų, turinčių daug omega-3 riebalų rūgščių, vartojimas būtų labai naudingas. Tam tereikia per savaitę vieną ar du kartus valgyti riebią žuvį. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto 2013 m. atlikto Lietuvos gyventojų mitybos įpročių tyrimo metu įvertinus riebios jūros žuvies vartojimą tarp Lietuvos gyventojų nustatyta, kad didžioji dalis suaugusiųjų gyventojų, t. y. 64 % ją vartoja rečiau nei kartą per savaitę arba visai nevartoja. 1-2 kartus per savaitę riebią jūros žuvį vartoja mažiau nei ketvirtadalis (23 %) suaugusiųjų gyventojų, o 3-5 kartus per savaitę – tik 7,4 %.
Pastaraisiais dešimtmečiais mitybos specialistai susirūpinę, kad vis daugiau suvartojama maisto, kuriame gausu omega-6 riebalų rūgščių ir per mažai omega-3 riebalų rūgščių. Santykis tarp šių riebalų rūgščių atskiruose maisto produktuose neretai siekia 10:1–20:1. Kadangi abiejų grupių riebalų rūgščių apykaitai reikia tų pačių fermentų, tarp jų atsiranda konkurencija. Omega-6 riebalų rūgščių perteklius trukdo omega-3 riebalų rūgščių apykaitai ir neleidžia jų įsisavinti. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomenduojamas omega-6 ir omega-3 riebalų rūgščių santykis yra 2:1–5:1.
Komentarų nėra